city map

History : Džibutis

Džibutis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Džibučio Respublika (Džibutis) – valstybė Rytų Afrikoje. Ribojasi su Eritrėja šiaurėje, Etiopija vakaruose ir pietuose ir Somaliu pietryčiuose, taip pat su Raudonąja jūra ir Adeno įlanka.

جمهورية جيبوتي
Jumhuriyaa Jibuti
République de Djibouti


(Detaliau)	(Detaliau)

Valstybinė kalba

arabų, prancūzų

Sostinė

Džibutis

Didžiausias miestas

Džibutis

Valstybės vadovai

Ismail Omar Guelleh

Prezidentas

Dileita Mohamed Dileita

Premjeras

Plotas
- Iš viso
- % vandens

23 000 km² (145)
0,09%

Gyventojų
- 2006 liepa (progn.)
- Tankis

486 530 (160)
21,15 žm./km² (151)

BVP
- Iš viso
- BVP gyventojui

2002 (progn.)
0,61 mlrd. $ (178)
1 000 $ (175)

Valiuta

Džibučio frankas (DJF)

Laiko juosta
- Vasaros laikas

UTC +3
nėra

Nepriklausomybė

Paskelbta
Pripažinta

nuo Prancūzijos
1977 birželio 27

Valstybinis himnas

Džibučio himnas

Interneto kodas

.dj

Šalies tel. kodas

253

Turinys

1 Istorija
2 Politinė sistema
3 Administracinis suskirstymas
4 Geografija
5 Ekonomika
6 Demografija
7 Kultūra
8 Kita Informacija
9 Šaltiniai

- Istorija

Pagrindinis straipsnis: Džibučio istorija

- Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Džibučio politinė sistema

- Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Džibučio administracinis suskirstymas

- Geografija

Pagrindinis straipsnis: Džibučio geografija

Džibutis yra Rytų Afrikoje, prie Raudonosios jūros Adeno įlankos. Ribojasi su Eritrėja, Etiopija, Somaliu, o Bab el Mandebo sąsiauris skiria šalį nuo Jemeno. Džibučio plotas yra 23 200 km².^- Didžiąją dalį teritorijos sudaro dykumos ir pusdykumės.

Džibučio aukščiausias taškas – Mussa Ali Terara (2 063 m), žemiausia vieta – Asalio ežeras (–157 m).^-

Džibučio sostinė yra Džibutis.

- Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Džibučio ekonomika

Džibučio ekonomika priklauso nuo didelės išeivių bendruomenės, jūrinės ir komercinės Džibučio uosto veiklos, oro uosto ir Adis Abebos–Džibučio geležinkelio linijos aptarnavimo.

Paslaugos ir prekyba sudaro didžiąją bendro vidaus produkto dalį. Džibučio svarbiausias ekonominis turtas yra šalies strateginė padėtis prie svarbiausių laivybos linijų tarp Viduržemio jūros ir Indijos vandenyno – respublika yra vakarinėje Bab el Mandebo sąsiaurio, kuris sujungia Raudonąją jūrą su Adeno įlanka, pusėje. Džibučio uostas teikia tranzitinio uosto paslaugas regionui ir yra svarbus konteinerių perkrovimo ir laivų degalų papildymo taškas. Džibučio uosto reikšmė padidėjo, kai kilus konfliktui tarp Eritrėjos ir Etiopijos Etiopijai buvo uždarytas Eritrėjos Asabo uostas. Džibutis tapo vieninteliu svarbiu uostu prie jūros neprieinančiai Etiopijai, per kurį vyko visas eksportas ir importas, įskaitant milžinišką JAV humanitarinę paramą 2000 m. per sausrą ir badą.

Apie du trečdaliai šalies gyventojų gyvena sostinėje, likusioji gyventojų dalis užsiima klajokline gyvulininkyste. Žemės ūkis ir pramonė yra mažai išvystyta, iš dalies dėl nepalankaus klimato, aukštų gamybos išlaidų, nekvalifikuotos darbo jėgos ir ribotų gamtinių išteklių. Šalyje randama nedaug gamtinių iškasenų, o sausringa dirva yra neproduktyvi – 89% teritorijos yra dykumos, 10% – ganyklos ir 1% – miškai. Mažas metinis kritulių kiekis neleidžia išauginti daug daržovių ir vaisių, todėl didžioji jų dalis yra importuojama.

Džibutis yra stipriai priklausomas nuo užsienio paramos, finansuojančios daugumą vystomų finansinių projektų šalyje. Per pilietinį karą (1991-94 m.) didelė biudžetinių išteklių dalis nuo vystymosi reikmių ir socialinių paslaugų buvo perversta kariniams poreikiams tenkinti. Prancūzija reikalauja, kad ateityje parama priklausytų nuo Džibučio finansų sistemos sutvarkymo padedant Tarptautiniam Valiutos fondui. Pagrindinė problema išlieka nedarbas, kuris siekia net 50%. Infliacija nėra didelė problema, kadangi Džibučio frankas susietas su JAV doleriu. Apskaičiuota, kad šalyje vartojimas per pastaruosius septynerius metus nukrito 35% dėl ekonominės recesijos, pilietinio karo ir didelio gyventojų skaičiaus augimo (įskaitant imigrantus ir pabėgėlius). Susidurdama su daugybe ekonominių problemų, vyriausybė prisidarė daug ilgalaikių užsienio skolų, kuriuos verčia šalį prašyti donorų paramos.